užsukau čia, kad pasisveikinčiau su Tavo atėjimu visus visus. Labiausiai tai save, turbūt. Nors negalėčiau pasakyt, kad šitas sveikinimas toks perdėm džiaugsmingas. Tiesiog kirba krebžda kužda mintis apie jau pro Žiemai pravertą durų tarpelį mažomis kvapo sruogelėmis atbanguojančius poną Cinamoną, draugyčius Mandarinus, Imbierinukus, ir teatleidžia man visi kiti, kurių nepaminėjau. O kad žinotumėt, kokie Jūs visi man svarbūs ir reikšmingi.
Taigi sveikinuosi.
Laukiu aš jau...jau tuoj, nebegaliuuuu!
Nors turiu palaukt.
Visgi, keliaujant nuo ryto prie vakaro, o paskui nuo vakaro ryto link, atsiranda laukimą apčiaudančių juodaisiais pipirais.
Bet gal dėl to tau taip, nes Kalėdos įpareigoja..?-norisi atsakyti berniukui, stovinčiam prie restorano durų ir paduodančiam man indelį su juodaisiais pipirais.
Žinoma, berniukui palengvėtų, jei jis pasiūlytų man iki Kalėdų įsivaikinti dalį savo įsipareigojimų. Tačiau...
Dabar negaliu pasakyti, kaip tęsis mano istorija, todėl...
laukite tęsinio : >
O Žiemužėlaite!
kadangi mintys apie Tave mane čia atnešė, tai paprašysiu Tavęs vieno dalykėlio: kad savo įnoriais ir siautulingumu neužpustytum manęs ir mano kelių per minčių labirintus. : >
 | ||
| See ya, Rudeni! Dėkoju, kad buvai man pakankamai malonus :) |
