Hm... Visuomet laukiau tos taip retai atkeliaujančios akimirkos, kai išgirsiu savo galvoje dūzgiantį bičių avilį. Bičių būtent todėl, nes jos – tai saldaus, švelnaus, gintarinio medaus angelai sargai. Jie yra labai nepikti gyvūnėliai, kaip dauguma negalvoja, tik reikia nesudrumsti jų ramybės. Juk nė vienas iš mūsų erzinami negalėtumėme išlikti ramūs. Tai natūralu. Vat širšių gaudesį girdžiu dažnai. Tuomet net tikras medus atrodo neskanus, norisi kažko dirtinio, paviršutiniško. Gaudesys užgrobia mintis ir gražiausius garsus užrakina mažoje dėžutėje, ir jeigu nori išvaduoti, turi kantriai laukti tos bičiuliškos akimirkos. Dabar ji čia. Mano galvoje.
Laukdama šios „a“ galvojau, kad iki tol turėtų nutikti kažkas labai ypatingo. Tačiau viena bičiulė priminė, jog ypatingiausios yra tos akimirkos, kurios neatrodo ypatingos. Keista. Bet aš jaučiu, jog tai tiesa. Dar galvojau, kad „a“ atėjimui turiu tinkamai pasiruošti: atsibusti va sa ros rytą, ir pasitinktį „a“ su garuojančiu kavos puodeliu...Gal kada prireiks man šito, ateis toks rytas, bet dabar šis prepair ingas atrodo šiek tiek juokingas. Nes aš dabar sėdžiu visai be kavos, tik įsisupusi į šviežiai laukinio vakaro kvapo prisigėrusius rūbus, ir klausausi atodytų nervingai, bet šįkart labai raminančiai tiksinčio laikrodėlio. Ir niekada į galvą nebuvo atšoliavusi mintis, įsivaizduojanti mane kažkaip panašiai. Bet...man gera dabar. Iš po ilgos dienos varvančios akys, sunkiųjų metalų pavidalo kojos, tačiau mintys kybo kažkur tarp debesėlių, paskui save ragindamos kilti ir rankas, tuoj pat įamžinančias jų skrydį.
Pagaliau. I did it! Dabar galėsiu ramiai miegoti šiąnakt, nes iš ore kybančio vasaros tikslų sarašo vienas jau išskenda su varnele. Va, ir mano bičiulė dar miegos ramiai. Bet jai ramumą paniūniuosiu tik kitai nakčiai. Va, dar pasiklausysiu keletos laikrodžio rodyklių žingsnelių ir keliausiu į ramybės gelmes, kur išskendančių bičių garsas šiąnakt atrodys pats ramiausias dalykas pasaulyje...
