Kuo toliau, tuo staigiau.
Atotrūkis, nuo to, kas buvo kažkada,
Iki to, kas yra dabar.
Liepsna visus drugius vilioja,
Tik priklauso nuo jų amžiaus,
Kaip jie į tą šviesą kerinčią,
Iš tolo kviečiančią reaguos.
Kol buvo dar drugys mažutis,
Šviesa jį akino iš tolo.
Kol augo vis, tapo gražutis,
Drąsiau į šviesulį žiūrėt panoro.
Balsą kviečiantį jį kartą širdyje pajuto,
Visas kruptelėjo ir laimingas
Lėkė jis į šviesą kiek galėjo,
Kol šilumoje paskendo kūnas visas.
Pasidavė jis šviesai, glamonėti leido,
Jos karštyje skendėjo, mintimis keliavo
Po jau vaizdus matytus kadruos filmo,
O jo kūnelis nuostabiai virpėt nestojo.
Tačiau drugys suprato, kad žūti jam ne laikas
Kad ir malonume, bet pasiduot negali.
Atsitokėjęs, praregėjęs, jog dar jaunas...
Nors vis virpėdamas, bet grįžo vėl gyventi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą