Tai sakau savo pažinimo apsikabinimų prisijaukinimo laukimo atradimų gėrio sutapimų sulaukimo subrendimo ilgesio pasitikėjimo jaukumo mielumo pakštelėjimų vasarai. Išsisukau be vienutėlio žodelyčio ir supratau, kad į jį telpa visi šitie ir dar daugiau.
Bet nežinau, kaip bus toliau. Nenoriu atsisveikint.
Ką gi. Labas, tariu, ant stalo, po pagalve, ant palangių, rankinėje, ant medžių, po kojomis, ant šaligatvių lapų šnarėjimo, šiurkšdėjimo metui. Ne tik lapų. Dar ir begalybės galvojimų, mąstymų, atsakomybės laikui. Tam nutrūktgalviškam skubėjimui...bemiegėms naktims...sausąkimšai nuo minčių.
Nenorių tų šaltų, perkreiptų veidų. Irzulio. Pykčio. Pavydo. Reiks užsidėti kantrybės ir supratimo akinius su nerūpestingumo atspalviu ir ramia širdim išgyvent. Va taip. Tikriausiai.
Ryt pirma diena.
Šiandien paskutinė diena.
Šnabžda man: „Jei užsidaro durys, visada atsiveria langas.“
Taip. Tik pažiūrėsiu, ar jis platus, ar didelis, ar languotas ar...pro jį šypsosis mano saulė : )
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą