Atradimai

Kai prieš akis pirmą kartą matai tekstą, jis atrodo toks nepažįstamas, neįdomus, netgi atstumiantis.
Bet tu negali patikėt, jog šitas kūrinys iš tikrųjų yra nieko vertas ir tada tave apima smalsumas, truputi maniakiškas, kuris traukia pažvelgti giliau. Skaitai vieną kartą, antrą ir jauti, jog jau pradėjusi rūdyti spyna pagaliau trakšteli ir po milimetriukėlaitį atsirakina. Užsikabini. Tada skaitai skaitai skaitai, narstai po kaulelį, susižavi kiekvienu įdomesniu ir prasmingesniu žodžiu. Įsitrauki. Nebegali atsitraukt, nebeišeina jau. Pasąmoningai išmoksti mintinai. Raidės žodžiai sakiniai pastraipos...viskas apsigyvena kūne, mintyse – visur. Kur tik beeitum, ką bedarytum, ką begalvotum - vis skamba mintyse perskaityti žodžiai, mintys, nuolat iškyla vaizdiniai, žmonės, esantys aplinkui, muzika, daiktai – viskas atrodo panašu, viskas primena tą nuostabų kūrinį. Ir jau nebegali sustoooot..!
Nors vėliau apima abejonės, kad gal čia tu per daug įsisvajojai, kad „Gal tai iliuzija, kuri vaidenas/Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos...“(V.M.). Kūrinys pradeda atsibosti, įkirsta, vėl pradedi matyti tik baltą popierių, kuriame kažkas paterliota juodomis raidėmis, norisi ieškoti kažko naujo ir geresnio, tačiau...susidėliojęs viską į reikiamus stalčiukus, suradęs savyje žalios spalvos, įkvėpęs žalio gamtos kvapo, išgėręs žalios pyrago skonio arbatos arba šilto pieno su medum, supranti, jog šiuo metu nieko geresnio ir nieko gražesnio už šias akimirkas tu negalėsi surasti.

for Mr. A :>

Rožinis žvilgsnis

Sėdėjau kambary, paprastai, tirpdydama savo žalias akis.
Kai pajutau neapsakomą trauką, kažkokią jėgą, kviečiančią pažvelgt pro langą. Pasukau akis lango link ir sustingau iš nuostabos:

Dangus rožinis.
Kaip pro rožinius akinius į pasaulį žiūrėčiau.
Fantastiškai!

Vieną akimirką net pamaniau, kad gyvenu kokio nors aparatėlio objektyve, žinot, kai būna tie filtrai uždedami. Instinktyviai atplėšiau langą, kad įsitikinčiau, jog čia nei akiniai, nei filtrai niekuo dėti.
Nors, neslėpsiu, kiekvieną dieną mano kelionėje per šį pasaulėlį pasitaiko akimirkų, kuomet viskas nuspalvinta roožinėm žaliom geltonom ir pačiom ryškiausiom spalvom.

Ech...Kiek daug manyje daug labai labai laimingų žmogeliukų, patiriančių pačius gražiausius jausmus.

Myliu. Pasitikiu. Tikiu. Džiaugiuos.

I DID IT !

                                                                       Yes!  I did it!

Kaaip man patinka ši frazė. Tokais momentėliais būnu pilnutėlė burbuliukų, pakeliančių mane virš žemės.

Šiandien ja save lepinau ne vieną kartą, bet ir buvo už ką.
Viso šito dalykėlio startas buvo pozityvus, tačiau distancijai įpusėjus susilpnėjau ir pamiršau imtis kokių veiksmų, o kai vėl atsigavau, jau buvo per vėlu, todėl toliau tęsiau monotonišką judėjimą. Bet visai priartėjant finišui gavau mintis sukrečiančia žinią, todėl įjungiau savo turimus varikliukus visu pajėgumu ir...savo liūtiška prigimtim pasiekiau finišą, o tuo pačiu ir maratono tikslą. O tada...Yes!I did it! Ir dar dvi mintys skambėjo galvoj ir norėjo kuo greičiau perbėgt į kito žmogučio ausis ir mintis: (nors nuskambės šiek tiek egoistiškai, bet pagaliau galėjau prisipažint) myyliu save ir (galima suversti visą tai laimei ar sėkmei, bet pastarųjų dienų apmąstymai man padėjo suvokt) tas žmogelis debesyse tikrai yra ir neša mane.

Šalom.