Kai prieš akis pirmą kartą matai tekstą, jis atrodo toks nepažįstamas, neįdomus, netgi atstumiantis.
Bet tu negali patikėt, jog šitas kūrinys iš tikrųjų yra nieko vertas ir tada tave apima smalsumas, truputi maniakiškas, kuris traukia pažvelgti giliau. Skaitai vieną kartą, antrą ir jauti, jog jau pradėjusi rūdyti spyna pagaliau trakšteli ir po milimetriukėlaitį atsirakina. Užsikabini. Tada skaitai skaitai skaitai, narstai po kaulelį, susižavi kiekvienu įdomesniu ir prasmingesniu žodžiu. Įsitrauki. Nebegali atsitraukt, nebeišeina jau. Pasąmoningai išmoksti mintinai. Raidės žodžiai sakiniai pastraipos...viskas apsigyvena kūne, mintyse – visur. Kur tik beeitum, ką bedarytum, ką begalvotum - vis skamba mintyse perskaityti žodžiai, mintys, nuolat iškyla vaizdiniai, žmonės, esantys aplinkui, muzika, daiktai – viskas atrodo panašu, viskas primena tą nuostabų kūrinį. Ir jau nebegali sustoooot..!
Nors vėliau apima abejonės, kad gal čia tu per daug įsisvajojai, kad „Gal tai iliuzija, kuri vaidenas/Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos...“(V.M.). Kūrinys pradeda atsibosti, įkirsta, vėl pradedi matyti tik baltą popierių, kuriame kažkas paterliota juodomis raidėmis, norisi ieškoti kažko naujo ir geresnio, tačiau...susidėliojęs viską į reikiamus stalčiukus, suradęs savyje žalios spalvos, įkvėpęs žalio gamtos kvapo, išgėręs žalios pyrago skonio arbatos arba šilto pieno su medum, supranti, jog šiuo metu nieko geresnio ir nieko gražesnio už šias akimirkas tu negalėsi surasti.
Bet tu negali patikėt, jog šitas kūrinys iš tikrųjų yra nieko vertas ir tada tave apima smalsumas, truputi maniakiškas, kuris traukia pažvelgti giliau. Skaitai vieną kartą, antrą ir jauti, jog jau pradėjusi rūdyti spyna pagaliau trakšteli ir po milimetriukėlaitį atsirakina. Užsikabini. Tada skaitai skaitai skaitai, narstai po kaulelį, susižavi kiekvienu įdomesniu ir prasmingesniu žodžiu. Įsitrauki. Nebegali atsitraukt, nebeišeina jau. Pasąmoningai išmoksti mintinai. Raidės žodžiai sakiniai pastraipos...viskas apsigyvena kūne, mintyse – visur. Kur tik beeitum, ką bedarytum, ką begalvotum - vis skamba mintyse perskaityti žodžiai, mintys, nuolat iškyla vaizdiniai, žmonės, esantys aplinkui, muzika, daiktai – viskas atrodo panašu, viskas primena tą nuostabų kūrinį. Ir jau nebegali sustoooot..!
Nors vėliau apima abejonės, kad gal čia tu per daug įsisvajojai, kad „Gal tai iliuzija, kuri vaidenas/Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos...“(V.M.). Kūrinys pradeda atsibosti, įkirsta, vėl pradedi matyti tik baltą popierių, kuriame kažkas paterliota juodomis raidėmis, norisi ieškoti kažko naujo ir geresnio, tačiau...susidėliojęs viską į reikiamus stalčiukus, suradęs savyje žalios spalvos, įkvėpęs žalio gamtos kvapo, išgėręs žalios pyrago skonio arbatos arba šilto pieno su medum, supranti, jog šiuo metu nieko geresnio ir nieko gražesnio už šias akimirkas tu negalėsi surasti.
for Mr. A :>
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą