Kai pajutau neapsakomą trauką, kažkokią jėgą, kviečiančią pažvelgt pro langą. Pasukau akis lango link ir sustingau iš nuostabos:
Dangus rožinis.
Kaip pro rožinius akinius į pasaulį žiūrėčiau.
Fantastiškai!
Vieną akimirką net pamaniau, kad gyvenu kokio nors aparatėlio objektyve, žinot, kai būna tie filtrai uždedami. Instinktyviai atplėšiau langą, kad įsitikinčiau, jog čia nei akiniai, nei filtrai niekuo dėti.
Nors, neslėpsiu, kiekvieną dieną mano kelionėje per šį pasaulėlį pasitaiko akimirkų, kuomet viskas nuspalvinta roožinėm žaliom geltonom ir pačiom ryškiausiom spalvom.
Ech...Kiek daug manyje daug labai labai laimingų žmogeliukų, patiriančių pačius gražiausius jausmus.
Myliu. Pasitikiu. Tikiu. Džiaugiuos.
Štai tiek (...........) daug meilės ir gėrio tie žmogeliukai neša iš tavęs ir dalina visiems aplinkui, o tavy tik kaupiasi ir kaupiasi visų gerų jausmų atsargos... (:
AtsakytiPanaikinti