Drugelis į liepsną

Drugelis pamažu virsta drugiu.
Kuo toliau, tuo staigiau.
Atotrūkis, nuo to, kas buvo kažkada,
Iki to, kas yra dabar.

Liepsna visus drugius vilioja,
Tik priklauso nuo jų amžiaus,
Kaip jie į tą šviesą kerinčią,
Iš tolo kviečiančią reaguos.

Kol buvo dar drugys mažutis,
Šviesa jį akino iš tolo.
Kol augo vis, tapo gražutis,
Drąsiau į šviesulį žiūrėt panoro.

Balsą kviečiantį jį kartą širdyje pajuto,
Visas kruptelėjo ir laimingas
Lėkė jis į šviesą kiek galėjo,
Kol šilumoje paskendo kūnas visas.

Pasidavė jis šviesai, glamonėti leido,
Jos karštyje skendėjo, mintimis keliavo
Po jau vaizdus matytus kadruos filmo,
O jo kūnelis nuostabiai virpėt nestojo.

Tačiau drugys suprato, kad žūti jam ne laikas
Kad ir malonume, bet pasiduot negali.
Atsitokėjęs, praregėjęs, jog dar jaunas...
Nors vis virpėdamas, bet grįžo vėl gyventi. 

Winter is coming to stay (snowflake)

Laabas, Žiema,

užsukau čia, kad pasisveikinčiau su Tavo atėjimu visus visus. Labiausiai tai save, turbūt. Nors negalėčiau pasakyt, kad šitas sveikinimas toks perdėm džiaugsmingas. Tiesiog kirba krebžda kužda mintis apie jau pro Žiemai pravertą durų tarpelį mažomis kvapo sruogelėmis atbanguojančius poną Cinamoną, draugyčius Mandarinus, Imbierinukus, ir teatleidžia man visi kiti, kurių nepaminėjau. O kad žinotumėt, kokie Jūs visi man svarbūs ir reikšmingi.
Taigi sveikinuosi.
 
Laukiu aš jau...jau tuoj, nebegaliuuuu!

Nors turiu palaukt.
Visgi, keliaujant nuo ryto prie vakaro, o paskui nuo vakaro ryto link, atsiranda laukimą apčiaudančių juodaisiais pipirais.
Bet gal dėl to tau taip, nes Kalėdos įpareigoja..?-norisi atsakyti berniukui, stovinčiam prie restorano durų ir paduodančiam man indelį su juodaisiais pipirais.


Žinoma, berniukui palengvėtų, jei jis pasiūlytų man iki Kalėdų įsivaikinti dalį savo įsipareigojimų. Tačiau...
Dabar negaliu pasakyti, kaip tęsis mano istorija, todėl...
laukite tęsinio : >

O Žiemužėlaite!
kadangi mintys apie Tave mane čia atnešė, tai paprašysiu Tavęs vieno dalykėlio: kad savo įnoriais ir siautulingumu neužpustytum manęs ir mano kelių per minčių labirintus. : >

See ya, Rudeni!  Dėkoju,
kad buvai man pakankamai malonus :)

 

Atradimai

Kai prieš akis pirmą kartą matai tekstą, jis atrodo toks nepažįstamas, neįdomus, netgi atstumiantis.
Bet tu negali patikėt, jog šitas kūrinys iš tikrųjų yra nieko vertas ir tada tave apima smalsumas, truputi maniakiškas, kuris traukia pažvelgti giliau. Skaitai vieną kartą, antrą ir jauti, jog jau pradėjusi rūdyti spyna pagaliau trakšteli ir po milimetriukėlaitį atsirakina. Užsikabini. Tada skaitai skaitai skaitai, narstai po kaulelį, susižavi kiekvienu įdomesniu ir prasmingesniu žodžiu. Įsitrauki. Nebegali atsitraukt, nebeišeina jau. Pasąmoningai išmoksti mintinai. Raidės žodžiai sakiniai pastraipos...viskas apsigyvena kūne, mintyse – visur. Kur tik beeitum, ką bedarytum, ką begalvotum - vis skamba mintyse perskaityti žodžiai, mintys, nuolat iškyla vaizdiniai, žmonės, esantys aplinkui, muzika, daiktai – viskas atrodo panašu, viskas primena tą nuostabų kūrinį. Ir jau nebegali sustoooot..!
Nors vėliau apima abejonės, kad gal čia tu per daug įsisvajojai, kad „Gal tai iliuzija, kuri vaidenas/Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos...“(V.M.). Kūrinys pradeda atsibosti, įkirsta, vėl pradedi matyti tik baltą popierių, kuriame kažkas paterliota juodomis raidėmis, norisi ieškoti kažko naujo ir geresnio, tačiau...susidėliojęs viską į reikiamus stalčiukus, suradęs savyje žalios spalvos, įkvėpęs žalio gamtos kvapo, išgėręs žalios pyrago skonio arbatos arba šilto pieno su medum, supranti, jog šiuo metu nieko geresnio ir nieko gražesnio už šias akimirkas tu negalėsi surasti.

for Mr. A :>

Rožinis žvilgsnis

Sėdėjau kambary, paprastai, tirpdydama savo žalias akis.
Kai pajutau neapsakomą trauką, kažkokią jėgą, kviečiančią pažvelgt pro langą. Pasukau akis lango link ir sustingau iš nuostabos:

Dangus rožinis.
Kaip pro rožinius akinius į pasaulį žiūrėčiau.
Fantastiškai!

Vieną akimirką net pamaniau, kad gyvenu kokio nors aparatėlio objektyve, žinot, kai būna tie filtrai uždedami. Instinktyviai atplėšiau langą, kad įsitikinčiau, jog čia nei akiniai, nei filtrai niekuo dėti.
Nors, neslėpsiu, kiekvieną dieną mano kelionėje per šį pasaulėlį pasitaiko akimirkų, kuomet viskas nuspalvinta roožinėm žaliom geltonom ir pačiom ryškiausiom spalvom.

Ech...Kiek daug manyje daug labai labai laimingų žmogeliukų, patiriančių pačius gražiausius jausmus.

Myliu. Pasitikiu. Tikiu. Džiaugiuos.

I DID IT !

                                                                       Yes!  I did it!

Kaaip man patinka ši frazė. Tokais momentėliais būnu pilnutėlė burbuliukų, pakeliančių mane virš žemės.

Šiandien ja save lepinau ne vieną kartą, bet ir buvo už ką.
Viso šito dalykėlio startas buvo pozityvus, tačiau distancijai įpusėjus susilpnėjau ir pamiršau imtis kokių veiksmų, o kai vėl atsigavau, jau buvo per vėlu, todėl toliau tęsiau monotonišką judėjimą. Bet visai priartėjant finišui gavau mintis sukrečiančia žinią, todėl įjungiau savo turimus varikliukus visu pajėgumu ir...savo liūtiška prigimtim pasiekiau finišą, o tuo pačiu ir maratono tikslą. O tada...Yes!I did it! Ir dar dvi mintys skambėjo galvoj ir norėjo kuo greičiau perbėgt į kito žmogučio ausis ir mintis: (nors nuskambės šiek tiek egoistiškai, bet pagaliau galėjau prisipažint) myyliu save ir (galima suversti visą tai laimei ar sėkmei, bet pastarųjų dienų apmąstymai man padėjo suvokt) tas žmogelis debesyse tikrai yra ir neša mane.

Šalom.