Drugelis pamažu virsta drugiu.
Kuo toliau, tuo staigiau.
Atotrūkis, nuo to, kas buvo kažkada,
Iki to, kas yra dabar.
Liepsna visus drugius vilioja,
Tik priklauso nuo jų amžiaus,
Kaip jie į tą šviesą kerinčią,
Iš tolo kviečiančią reaguos.
Kol buvo dar drugys mažutis,
Šviesa jį akino iš tolo.
Kol augo vis, tapo gražutis,
Drąsiau į šviesulį žiūrėt panoro.
Balsą kviečiantį jį kartą širdyje pajuto,
Visas kruptelėjo ir laimingas
Lėkė jis į šviesą kiek galėjo,
Kol šilumoje paskendo kūnas visas.
Pasidavė jis šviesai, glamonėti leido,
Jos karštyje skendėjo, mintimis keliavo
Po jau vaizdus matytus kadruos filmo,
O jo kūnelis nuostabiai virpėt nestojo.
Tačiau drugys suprato, kad žūti jam ne laikas
Kad ir malonume, bet pasiduot negali.
Atsitokėjęs, praregėjęs, jog dar jaunas...
Nors vis virpėdamas, bet grįžo vėl gyventi.
užsukau čia, kad pasisveikinčiau su Tavo atėjimu visus visus. Labiausiai tai save, turbūt. Nors negalėčiau pasakyt, kad šitas sveikinimas toks perdėm džiaugsmingas. Tiesiog kirba krebžda kužda mintis apie jau pro Žiemai pravertą durų tarpelį mažomis kvapo sruogelėmis atbanguojančius poną Cinamoną, draugyčius Mandarinus, Imbierinukus, ir teatleidžia man visi kiti, kurių nepaminėjau. O kad žinotumėt, kokie Jūs visi man svarbūs ir reikšmingi.
Taigi sveikinuosi.
Laukiu aš jau...jau tuoj, nebegaliuuuu!
Nors turiu palaukt.
Visgi, keliaujant nuo ryto prie vakaro, o paskui nuo vakaro ryto link, atsiranda laukimą apčiaudančių juodaisiais pipirais.
Bet gal dėl to tau taip, nes Kalėdos įpareigoja..?-norisi atsakyti berniukui, stovinčiam prie restorano durų ir paduodančiam man indelį su juodaisiais pipirais.
Žinoma, berniukui palengvėtų, jei jis pasiūlytų man iki Kalėdų įsivaikinti dalį savo įsipareigojimų. Tačiau...
Dabar negaliu pasakyti, kaip tęsis mano istorija, todėl...
laukite tęsinio : >
O Žiemužėlaite!
kadangi mintys apie Tave mane čia atnešė, tai paprašysiu Tavęs vieno dalykėlio: kad savo įnoriais ir siautulingumu neužpustytum manęs ir mano kelių per minčių labirintus. : >
See ya, Rudeni! Dėkoju,
kad buvai man pakankamai malonus :)
Kai prieš akis pirmą kartą matai tekstą, jis atrodo toks nepažįstamas, neįdomus, netgi atstumiantis.
Bet tu negali patikėt, jog šitas kūrinys iš tikrųjų yra nieko vertas ir tada tave apima smalsumas, truputi maniakiškas, kuris traukia pažvelgti giliau. Skaitai vieną kartą, antrą ir jauti, jog jau pradėjusi rūdyti spyna pagaliau trakšteli ir po milimetriukėlaitį atsirakina. Užsikabini. Tada skaitai skaitai skaitai, narstai po kaulelį, susižavi kiekvienu įdomesniu ir prasmingesniu žodžiu. Įsitrauki. Nebegali atsitraukt, nebeišeina jau. Pasąmoningai išmoksti mintinai. Raidės žodžiai sakiniai pastraipos...viskas apsigyvena kūne, mintyse – visur. Kur tik beeitum, ką bedarytum, ką begalvotum - vis skamba mintyse perskaityti žodžiai, mintys, nuolat iškyla vaizdiniai, žmonės, esantys aplinkui, muzika, daiktai – viskas atrodo panašu, viskas primena tą nuostabų kūrinį. Ir jau nebegali sustoooot..!
Nors vėliau apima abejonės, kad gal čia tu per daug įsisvajojai, kad „Gal tai iliuzija, kuri vaidenas/Gal nieko čia nėra, tik šiaip sau rodos...“(V.M.). Kūrinys pradeda atsibosti, įkirsta, vėl pradedi matyti tik baltą popierių, kuriame kažkas paterliota juodomis raidėmis, norisi ieškoti kažko naujo ir geresnio, tačiau...susidėliojęs viską į reikiamus stalčiukus, suradęs savyje žalios spalvos, įkvėpęs žalio gamtos kvapo, išgėręs žalios pyrago skonio arbatos arba šilto pieno su medum, supranti, jog šiuo metu nieko geresnio ir nieko gražesnio už šias akimirkas tu negalėsi surasti.
Sėdėjau kambary, paprastai, tirpdydama savo žalias akis.
Kai pajutau neapsakomą trauką, kažkokią jėgą, kviečiančią pažvelgt pro langą. Pasukau akis lango link ir sustingau iš nuostabos:
Dangus rožinis. Kaip pro rožinius akinius į pasaulį žiūrėčiau. Fantastiškai!
Vieną akimirką net pamaniau, kad gyvenu kokio nors aparatėlio objektyve, žinot, kai būna tie filtrai uždedami. Instinktyviai atplėšiau langą, kad įsitikinčiau, jog čia nei akiniai, nei filtrai niekuo dėti.
Nors, neslėpsiu, kiekvieną dieną mano kelionėje per šį pasaulėlį pasitaiko akimirkų, kuomet viskas nuspalvinta roožinėm žaliom geltonom ir pačiom ryškiausiom spalvom.
Ech...Kiek daug manyje daug labai labai laimingų žmogeliukų, patiriančių pačius gražiausius jausmus.
Kaaip man patinka ši frazė. Tokais momentėliais būnu pilnutėlė burbuliukų, pakeliančių mane virš žemės.
Šiandien ja save lepinau ne vieną kartą, bet ir buvo už ką.
Viso šito dalykėlio startas buvo pozityvus, tačiau distancijai įpusėjus susilpnėjau ir pamiršau imtis kokių veiksmų, o kai vėl atsigavau, jau buvo per vėlu, todėl toliau tęsiau monotonišką judėjimą. Bet visai priartėjant finišui gavau mintis sukrečiančia žinią, todėl įjungiau savo turimus varikliukus visu pajėgumu ir...savo liūtiška prigimtim pasiekiau finišą, o tuo pačiu ir maratono tikslą. O tada...Yes!I did it! Ir dar dvi mintys skambėjo galvoj ir norėjo kuo greičiau perbėgt į kito žmogučio ausis ir mintis: (nors nuskambės šiek tiek egoistiškai, bet pagaliau galėjau prisipažint) myyliu save ir (galima suversti visą tai laimei ar sėkmei, bet pastarųjų dienų apmąstymai man padėjo suvokt) tas žmogelis debesyse tikrai yra ir neša mane.
Tai sakau savo pažinimo apsikabinimų prisijaukinimo laukimo atradimų gėrio sutapimų sulaukimo subrendimo ilgesio pasitikėjimo jaukumo mielumo pakštelėjimų vasarai. Išsisukau be vienutėlio žodelyčio ir supratau, kad į jį telpa visi šitie ir dar daugiau.
Bet nežinau, kaip bus toliau. Nenoriu atsisveikint.
Ką gi. Labas, tariu, ant stalo, po pagalve, ant palangių, rankinėje, ant medžių, po kojomis, ant šaligatvių lapų šnarėjimo, šiurkšdėjimo metui. Ne tik lapų. Dar ir begalybės galvojimų, mąstymų, atsakomybės laikui. Tam nutrūktgalviškam skubėjimui...bemiegėms naktims...sausąkimšai nuo minčių.
Nenorių tų šaltų, perkreiptų veidų. Irzulio. Pykčio. Pavydo. Reiks užsidėti kantrybės ir supratimo akinius su nerūpestingumo atspalviu ir ramia širdim išgyvent. Va taip. Tikriausiai.
Ryt pirma diena.
Šiandien paskutinė diena.
Šnabžda man: „Jei užsidaro durys, visada atsiveria langas.“
Taip. Tik pažiūrėsiu, ar jis platus, ar didelis, ar languotas ar...pro jį šypsosis mano saulė : )
Šiandien apturėjau dieną sau. Įskaitant ir tuos atvejus, kai kažką daryti kitiems buvo malonumas ir savęs džiuginimas.
Ryte atsibudau su saule ir jau tai buvo gera, nes protingų dėdžių (o gal protingų dėžių) numatytos orų prognozės šiandienai numatė debesų karaliavimą, kuomet saulė paslepiama giliai tų kamuolinių vyrų švarkų vidinėse kišenėse. Šią dieną pradėjau atostogoms namuose nebūdinga savo nuotaika. Vietoj to kenksmingo ir mano veiksmus bei mintis grandinėmis, kartais tiesiog grandinėlėmis, kaustančio tingulio, atsibudau žvali ir prisotinta energijos su daug burbuliukų. Lengvai savo skrandžiui davusi peno, jau ėmiau ruošti pietus dviems į namus grįžtantiems žmogeliukams. Tai tas pradžioje paminėtas dalykėlis, skirtas kitiems. Kaip yra sakoma, maistas, gaminamas su meile, yra pats skaniausias. Taigi, be visų gardžių ingredientų ir prieskonių, įmečiau ir žiupsnelį savo širdies. Beje, dabar pas mane vėl atslinkęs metas, kai visur norisi cinamono. Va šitas iš tų gardžių buvo pats pačiausias...Mmm...Žinoma, už pastangas ir rezultatą mano savimeilė buvo paglostyta ir trumpam įgavo sparnelius.
Po tokio ryto jaučiausi dar geriau. Bet ne taip, kad norisi išsitaškyti į visas puses, norėjosi praleisti brangų laiką su savim, skirti lengviems apmąstymams, paįvairinant mažyčių svajonių išsipildymais. Mane geriausiai veikia vaikščiojimas miesto gatvelėmis, užsukant į seniai belankytas vietas. Iki šiol pykstu ant savęs, kad kartais trūksta ryžto tiesiog imt ir išeit. Dažnai reikia kažkokios rimtos priežasties. Gerai, kad šiandien ji atsirado. Išsitraukiau šiek tiek pamirštus mielus rūbelius ir nuspjovusi į už lango jau temstantį ir didėjantį vyrą su kamuoliniu švarku, pasigriebiau skėtį ir kovodama su grėsmingu vėju, jį lydinčiomis ašaromis tipenau iki pastato, kuriame knibžda daug baltų ir kitų spalvotų pas juos keliaujančių žmogelyčių. Šįkart net nuobodus laukimas eilėje su įvairių reikalavimų turinčiaisiais buvo neįprastas. Netikėtai netoli sėdinti jauna moteris prapliupo telefonu šnekėtis neįprastais žodžiais. Tuomet stojo tyla ir visų akys bei ausys nukrypo į tą nepažįstamąją. Prisipažinsiu, ir aš įtempiau ausis ir su visais kitais bandžiau iššifruoti girdimus garsus.
- Kokia čia kalba? – Savo mamos paklausė priešais mane sėdintis iš vidinio karščio paliegusiomis akimis į ją žiūrintis berniukas.
- Ispanų, sūnau, – atsakė ši.
Tuomet aš toliau klausiausi, norėdama mintyse patvirtinti, arba paneigti šį mamos vaikui pateiktą faktą. Taip! Aš įkirtau savo žvilgsnį į sieną ir pradėjau mėgautis taip retai girdimais temperamentingais ir karščiu alsuojančiais žodžiais. Ech...Ispanija...Woody Allen's „Vicky Christina Barcelona“, salsa ir kiti panašūs neseniai manyje įsikūniję šokiai, smagūs sesės pasakoti nuotykiai... Instinktyviai žvilgtelėjau į ją – bet mano akys užfiksavo ne ją, o vaizdo antrą planą: už jos eilėje sėdintys žmonės spoksojo įkirtę akis. Kai kurie net išsižioję. Kaip užhipnotizuoti kažkokie. Mane suėmė juokas. Prunkštelėjau ir specialiai nusisukau, nenorėjau būti viena iš tų spoksančių. Pradėjau galvoti, jog, matyt, šitų žmonių gyvenimai yra tokie neįdomūs ir nuobodūs, jog kitaip atrodantis ir ne kaip visi besielgiantis žmogus susilaukia, sakyčiau, net nelabai sveiko dėmesio. Ir įdomiausia, jog po kokių dviejų minučių jai baigus pokalbį, akimirkai stabtelėjęs gyvenimas ilgame koridoriuje toliau tęsėsi normaliu tempu. Aš vėl lengvai nugrimzdau į savo mintis, kai staiga visus minčių burbulus (žinot, tokie kaip komiksuose būna) išsprogdino iš kažkur staiga šalia manęs atsidūręs senas pažįstamas. Kaip žinot, susprogę burbulai iš naujo neatgyja, taip ir manosios mintys išsitaškė į lašelius ir išnyko. Ta laiką dalinausi su juo. Buvo labai smagu. Netgi taip netikėtai. Aš niekada nesu su juo panašiai bendravusi. Jeigu ne reikiamas metas užeiti pas baltuosius žmogeliukus, tai būtume dar ilgai tęsę dalybas. Tai keista, bet smagu. Matyt ne aš viena, nepatenkinta žmonių šaltumu, išsiilgstu tų situacijų, kaip dažnai vaizduojama filmuose, kai tokiose šaltose ir niūriose vietose, kur žmonės pasmerkti sėdėti ir laukti nieko neveikdami, užmezgi smagų ir šiltą pokalbį.
Vėl prailginusi gerų emocijų sąrašą ir kupina jėgų išstriksėjau laukan, apžvelgiau po stogeliu besislepiančius lietaus išgąsdintus žmones, išskleidžiau skėtį ir per balas nutipenau išgraužtu šaligatvių. Pasmarkėjęs lietus man visiškai netrukdė. Aš mėgavausi nuo skubėjimo susiraukšlėjusiais prabėgančiais žmonių veidais, arba tiesiog, atrodytų, paprastu akimirkos akių kontaktu. Bet tokiu metu jis būna ypatingas. Toliau tokia mano kelionė tęsėsi iki knygų viešbutėlio, o sutvarkius šitą paskutinį reikalą, manęs laukė mintyse suplanuota dovanėlė sau. Išpildžiau savo mažytę svajonę: užsukau į jaukiąją šokoladinę ir pasigriebiau coffee to go. Ir dar saldainiukų su pelėsinio sūrio įdaru. Pasaka. Mmm...Myliu ir lepinu aš save... Che che... O jau tuomet su karšta šokoladine kava rankoje, kitoje – su skėčiu, ausyse skambančiom Jurgos dainom pasileidau labiausiai savo žemėlapyje išblukusiu keliu namo. Pakeliui susiviliojau vintage dvelksmu ir užėjusi į seną traukinio stoties kertelę tiesiog džiaugiausi ten kabančiais kažkada prosenelių suknelėmis, vilkėtomis einant į šokius, nes visgi dalelytė manęs nuo šitokių fainumėlių išbėga palakstyt laukais. Beje, pašnibždomis pasidžiaugsiu su Jumis, mano skaitytojai (galbūt tokių yra),kad iš ten trupinėlis vintage jau guli šalia manęs ir aš laabai džiaugiuos šituo daiktelyčiu. Ech...kiek nedaug man trūksta iki laimės : )
Amm...Truputi daug įkvėpimo ir minčių, ir... daug žodžių turėjau šiandien išlieti čia. Bet šįkart blog`ą panaudojau pagal paskirtį, gavosi tiesiogine ta žodžio prasme: Diena+raštas=dienoraštis. Nežinau, ar dar tokių panašių pamatys šitas puslapėlis, bet šiandien man būtent taip reikėjo ir norėjosi. Rašiau pirmiausia sau, bet jeigu atsirado tokių superduper kantrių, kurie perskaitėt, tai galiu pasakyt „Ačiū Jums“ ; )
